- klerkinti
- klérkinti, -ina, -ino 1. caus. klerkti 1: Ką tu čia, Juozai, klérkini tą armoniką, man jau galvą skauda! Grš. Parsigabena Andrius iš miesto armoniką, kurią kas vakaras tąso klerkindamas be jokio saiko P.Cvir. | Kam klérkini špūlę, įdėk buksas! J. Ratus neklérkink, patepk J. Ko klérkini (girgždini) tas duris? Slnt. 2. intr. dirbti, daryti ką su išgverusiu, parpiančiu įrankiu: Klerkina (siuva) kožnas su ta mašina, kol gatavai aną užbengs Vvr. Laukiniai žmonės [ima] klerkinti tarkšlėmis Vr. 3. tr. erzinti, virkdyti, rėkdyti, karkinti: Kam tu klérkini man mergaitę? Žvr. Šitą vaiką tai klérkina, klérkina kasdien Sdk. Vaikai, neklérkinkit pereklės vištos! Bgt. 4. J žr. klerksėti 3. \ klerkinti; išklerkinti; nuklerkinti; paklerkinti
Dictionary of the Lithuanian Language.